Šiukšlių deginimo įrenginys yra tam tikra nekenksminga valymo įranga, dažniausiai naudojama nekenksmingam medicininių ir buitinių atliekų bei gyvūnų apdorojimui. Jo principas – deginant anglį, naftą, dujas ir kitą kurą deginti ir karbonizuoti aukštoje temperatūroje apdorotus objektus, kad būtų pasiektas dezinfekcinio apdorojimo tikslas.
Siekiant išspręsti dirginančių išmetamųjų dujų ir suodžių taršos problemą, pirmoji priemonė, kurios imamasi, yra padidinti deginimo temperatūrą iki 700 laipsnių, o vėliau iki 800–1100 laipsnių. Tuo metu žmonės jau žinojo degimo oro kiekio ir įėjimo būdo įtaką išmetamųjų dujų temperatūrai, todėl paeiliui buvo imtasi tokių priemonių, kaip kamino pakėlimas ir tiekimo ventiliatoriaus bei indukcinio traukos ventiliatoriaus konfigūravimas, siekiant padidinti vėdinimo tūrį ir patenkinti degimo oro kiekio poreikį deginimo procese. Padidinus kaminą, išsprendžiama ir dirginančių kenksmingų medžiagų difuzijos dūmų dujose problema. Pasaulio Taivano kietųjų atliekų deginimo įranga gimė Europoje per antrąją technologijų revoliuciją. Iki XIX amžiaus antrosios pusės Padingtonas, Anglija, tapo tankiai apgyvendintu pramoniniu miestu. 1870 metais Padingtono mieste buvo pradėtas eksploatuoti atliekų deginimo įrenginys. Tuo metu atliekose buvo didelis drėgmės ir pelenų kiekis, todėl jos buvo mažo kaloringumo ir sunkiai deginamos, todėl deginimo krosnis buvo prastos būklės ir netrukus nustojo veikti. Reaguojant į prastos šiukšlių kokybės ir deginimo sunkumų problemą, buvo pritaikytos dvisluoksnės grotelės (stipriai deganti anglies siūlė ant apatinių grotelių), o paskui 1884 m. su anglimi, siekiant pagerinti šiukšlių kuro degimo charakteristikas. Tačiau nei vienas bandymas nedavė patenkinamų rezultatų, o dėl žemo kamino šalia esanti aplinka buvo užteršta dirginančiais dūmais. Atliekų deginimas tinka buitinėms atliekoms, medicininėms atliekoms, bendroms pramoninėms atliekoms (bendrosios pramoninės atliekos yra deginamos aukštoje temperatūroje, antrinis deguonis, automatinio šlako išleidimo aukštųjų technologijų priemonės, kad atitiktų nuotekų išleidimo stebėjimo reikalavimus) ir kt.
Palyginti su sąvartynu ir kompostavimu, atliekų deginimas yra efektyvesnis žemėje ir neteršia paviršinio bei požeminio vandens. Spartėjant urbanizacijai ir artėjant statybų žemių rodikliams, atliekų deginimas pamažu tapo realiu pasirinkimu dideliems ir vidutinio dydžio miestams centriniuose ir rytiniuose regionuose, kuriuose tankiai apgyvendinti gyventojai, trūksta žemės ir apgulta šiukšlių. Šiukšlių deginimo įrenginiai
Šiukšlių deginimo krosnis yra įrenginys, kuris degina ir šalina šiukšles, šiukšlės sudeginamos krosnyje, tampa išmetamosiomis dujomis ir patenka į antrinio degimo kamerą, kuri visiškai sudeginama esant priverstiniam degikliui, o tada patenka į purškiamų dulkių surinktuvą. , ir pašalinus dulkes per kaminą išleidžiama į atmosferą. Šiukšlių deginimo krosnis susideda iš keturių sistemų: šiukšlių išankstinio apdorojimo sistemos, deginimo sistemos, dūmų biocheminio dulkių šalinimo sistemos ir dujų generatoriaus (pagalbinio uždegimo deginimo), kuriame integruotas automatinis padavimas, sijojimas, džiovinimas, deginimas, pelenų valymas, dulkių šalinimas ir automatinis valdymas.
Kadangi atliekų rūšis ir sudėtis gali labai skirtis priklausomai nuo regiono ir sezono, atliekų deginimo įranga turi būti gerai pritaikyta kurui. Šiuo atžvilgiu techninės priemonės, kurių buvo imtasi tuo metu, buvo atliekų džiovinimo zonos pridėjimas deginimo krosnyje ir degimo oro pašildymas.